Vienos dienos kelionė į Nikko: sezonas, minios, šventyklos

Ką UNESCO saugo Nikko

UNESCO 1999 metais į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukė Nikko šventyklas. Objektas apima 103 pastatus ar statinius ir juos supančią miškingą aplinką. Jie priklauso trims institucijoms: dviem šintoistų šventykloms – Tōshōgū ir Futarasan – bei vienam budistų templiui Rinnō-ji. Aplink pastatus augantis kedrų miškas buvo pasodintas XVII amžiaus pradžioje, statant Tōshōgū. Kadaise visos trys institucijos veikė kaip vienas kompleksas. 1871 metais vyriausybei įsakius, kad religinės institucijos turi prisiskirti arba šintoizmui, arba budizmui, jos buvo padalytos į dvi šventyklas ir vieną templį, kurie egzistuoja iki šiol.

Tōshōgū: ką iš tikrųjų pamatysite

Tōshōgū – tai Tokugawa Ieyasu šventykla, kurioje jis buvo pagerbtas po mirties 1616 metais. Jo anūkas Iemitsu, trečiasis šiogūnas, maždaug po dvidešimties metų pastatė įmantrų kompleksą. Įėję į mokamą teritoriją, pirmiausia praeisite sandėlius su raižiniais, tarp kurių – trys išmintingosios beždžionės ant šventosios arklidės ir drambliai, kuriuos išraižė menininkas, niekada nemačiusių tikro dramblio. Toliau – Yōmeimon vartai, kurių kitas pavadinimas byloja, kad į juos galima žiūrėti iki saulėlydžio. Honjidō salės lubose įsikūręs Verkiantis drakonas, o Miegančios katės raižinys puošia Sakashitamon vartus.

Laiptai, nuotraukos ir mauzoliejus

Lankytojai gali užeiti į turtingai dekoruotas pagrindines šventyklos sales, tačiau viduje fotografuoti draudžiama. Už Miegančios katės vartų ilgas akmens laiptų takas kyla per mišką iki Ieyasu mauzoliejaus, o į viršų užkopti užtrunka apie penkias minutes. Šie laiptai svarbūs, jei nerimaujate dėl judrumo. Nikko Toshogu muziejus įsikūręs visai šalia šventyklos, o oficialiame bilietų sąraše jis parduodamas atskirai nuo įėjimo į šventyklą. Jame saugomi Ieyasu asmeniniai daiktai: šarvai, kardai ir jo rašyti laiškai.

Rinnō-ji ir Futarasan – kitos dvi

Rinnō-ji istorijos puslapyje rašoma, kad vienuolis Shōdō įkūrė jį 766 metais. Pagrindinėje salėje Sanbutsudō stovi trys didelės paauksuotos statulos, laikomos budistinėmis trijų Nikko šventųjų kalnų formomis, o dešimt metų trukęs salės restauravimas buvo baigtas 2019-aisiais. Taiyūin – Iemitsu mauzoliejus – stovi priešais Tōshōgū ir yra kuklesnis. Futarasan šventykla skirta Nantai, Nyoho ir Taro kalnų dievybėms, o į didžiąją dalį jos teritorijos įėjimas nemokamas. Shinkyo tiltas priklauso Futarasan šventyklai.

Read next: Nikko dienos turas iš Tokijo: kurį užsisakyti

Kegon krioklys ir Čiūdzenidžio ežeras

Čiūdzenidžio ežeras susiformavo maždaug prieš 20 000 metų, kai Nantai kalno išsiveržimas užtvenkė slėnį. Kegono krioklys yra vienintelė ežero ištaka ir krenta 97 metrus. Nemokama apžvalgos aikštelė virš krioklio lengvai pasiekiama pėsčiomis, o mokama aikštelė prie pagrindo pasiekiama liftu, nusileidžiančiu apie 100 metrų. Nikko oficialus lankytojų gidas šį ežerą vadina aukščiausiu natūraliu Japonijos ežeru – 1 269 metrai virš jūros lygio. Užsienio ambasados kadaise statėsi poilsio vilas jo pakrantėse.

Irohazaka kelias

Irohazaka kelias jungia Nikko miestą su Čiūdzenidžio ežeru per 48 plaukų segtuko posūkius. Tai du atskiri vienos krypties keliai – vienas kylant, kitas leidžiantis – o posūkiai pavadinti pagal 48 senosios japonų skiemenų abėcėlės ženklus. Įprasta kelionė automobiliu trunka apie 20 minučių. Rudens piko metu, pasak Nikko miesto turizmo asociacijos prižiūrimo gido, tai gali užtrukti dvi–tris valandas, todėl rekomenduojama vykti anksti ryte. Plaukų segtuko posūkiai sunkiai pakeliami tiems, kuriuos linkę pykinti, tad sėdėkite arčiau priekio.

Rudens spalvos: kur ir kada

Vidutiniais metais spalvos pradeda ryškėti aukštai Jumoto Onsen apylinkėse spalio pradžioje, geriausiai matomos prie Čiūdzenidžio ežero ir Irohazaka kelyje spalio viduryje–pabaigoje, o Nikko miestą pasiekia pirmoje lapkričio pusėje. Klevai Rinnō-ji Šōjōen sode taip pat paprastai būna geriausioje formoje maždaug pirmoje lapkričio pusėje. Dėl šio skirtumo spalio pabaigoje ežeras gali būti gražiausias, kol miestas dar žaliuoja, tad prieš rinkdamiesi datą pasitikrinkite naujausią spalvų ataskaitą.

Pavasaris, vasara ir žiema

Nikko lankytojų šaltiniai išskiria rudenį dėl spūsčių, tad kiti sezonai – labiau apie kraštovaizdį nei apie eiles. Pavasaris atneša žalius šlaitus, su vyšnių žiedais prie ežero ir azalijomis vasaros pradžioje. Vasarą dėl ežero aukščio čia vėsiau nei žemumose, o Kegono krioklį aplanko migruojančios azijinės šelmenėlės. Žiemą krioklys užšąla beveik iki vientiso ledo, suteikdamas kriokliui visai kitokį vaizdą nei žalias vasaros reginys. Bet kuriuo sezonu prie ežero rengkitės sluoksniais, nes jis yra 1 269 metrų aukštyje – aukščiau nei Nikko miestas.

Minios: kur diena sulėtėja

Su minia, kurią verta planuoti, susidursite labiau kelyje nei prie šventyklų. Rudenį kelias nuo Nikko iki Čiūdzenidžio gali sulėtėti iki žingsnio tempo, nes lankytojai atvyksta pasigrožėti lapija, o Irohazaka kelias yra siauriausia vieta. Autobuso ekskursijoje operatorius gali pakeisti sustojimų tvarką ar laikus dėl eismo ar oro sąlygų, ir tokie tą pačią dieną atliekami pakeitimai nėra grąžinami. Jei keliaujate savarankiškai, Nikko miesto turizmo asociacijos prižiūrimame gide patariama išvykti anksti, o laisvo laiko palikimas plane taip pat padeda.

Ką pasiimti

Dėvėkite patogius batus, nes šventyklų teritorijoje yra akmeniniai takai ir laiptai. Pasiimkite vandens ir šiek tiek grynųjų, nes kortelės priimamos ne visur. Autobuso ekskursijoje negalima vežtis bagažo ar didelių krepšių – vienam asmeniui leidžiamas tik vienas rankinis krepšys. Pasiimkite šiltesnį drabužį prie ežero. Nikko garsėja yuba – subtiliu tofu odelės patiekalu, taip pat čia rasite soba makaronų restoranų ir jaukių kavinių, tad pietus galite nusipirkti, o ne vežtis. Atminkite, kad pagrindinėse šventyklos salėse fotografuoti draudžiama, o krepšys turi būti pakankamai mažas, kad būtų patogu lipti laiptais ir tilpti į autobusą.

Kam tai netinka

Jei norite tinkamai apžiūrėti visas tris UNESCO įstaigas, vienos dienos nepakaks, nes autobuso ekskursijos maršrute iš jų yra tik Tōshōgū. Jei laiptai jums sunkūs, kopimas į Ieyasu mauzoliejų gali būti per didelis iššūkis, o rezervacijos puslapyje nėra jokios informacijos apie prieinamumą, todėl prieš rezervuodami pasiteiraukite operatoriaus. Jei nuo vingių jaučiatės blogai, Irohazaka kelias bus sunkiausia dienos dalis. O jei norite ramaus Nikko, atminkite, kad savaitės, kai spalvos pasiekia piką, yra pačios judriausios kelyje.